Stojimas Studijos bakalauro diplomas / leitenanto laipsnis

Partizano portretą pristato šiuolaikiniam žiūrovui

Partizano portretą pristato šiuolaikiniam žiūrovui

2019 11 25

„Lietuviai turi savo istoriją, kuria gali didžiuotis, nors sovietmečiu ji buvo drausta, niekinta. Ir pokariu, ir Sausio 13-ąją, ir kitu laikotarpiu būta įvykių, kuriais mes galime džiaugtis, juos nagrinėti ir rodyti, nes tuomet buvo stiprių žmonių, į kuriuos verta lygiuotis. Todėl būtina apie juos kalbėti ir su jais visiems susipažinti“, – sako rašytojas, režisierius Vytautas V. Landsbergis, pristatydamas naujausią dokumentinį filmą apie partizanų vadą „Vanago portretas“ Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos bendruomenei, susirinkusiai tokiu būdu paminėti Lietuvos kariuomenės dieną.
 
Sieja su didvyriškumu
 
Pasak filmo autoriaus, kurdamas partizano portretą, norėjo nupiešti ne istorinį atviruką, o visų pirma jį padaryti šiuolaikišką – taip, kaip visuomenė, ypač jaunimas, jį mato dabar, suprasti, kuo jis aktualus šiomis dienomis.
 
„Deja, mūsų matymas dar yra sovietmečio iškreiptas, nes spaudoje ar televizijoje dažniau grožimės ir domimės nešvariomis kriminalinėmis naujienomis, o koks nors puikus provincijos mokytojas ar šviesuolis nesulaukia jokio dėmesio ir tiesiog pamirštamas, – aiškino V. V. Landsbergis. – Būtina tai pakeisti, o „atspirties taškais“ tuomet mums gali tapti patriotai, kurie kūrė Lietuvą ir buvo „idėjos žmonės“, kuriems nerūpėjo gardaus valgio šaukštas...
 
Matydami, kiek jaunimo susirinko į Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų perlaidojimo ceremoniją ir kaip jį pagerbė, galime sakyti, kad išvydome visos Lietuvos atgimimą. Sąjūdžio laikų atgimimas buvo daugiau „prieš“, t. y. nukreiptas prieš sovietinę sistemą. Dabar atgimimą siejame su nuostata „už mus“, t. y. už mūsų tapatumą, su tuo, kas mes esame ir kuo galime būti. Perlaidojant Vanagą mes, lietuviai, save ir susiejome su didvyriškumu, ilgesiu to didvyriškumo, kurio nūdienos gyvenime dar pasigendame.“
 
Pati partizanų lyderio figūra, pasak filmo scenarijaus autoriaus, yra įkvepianti, leidžianti pajusti netolimą tautos istoriją, kai buvo daug išdavysčių ir niekšybių, o kartu ir tokių žmonių kaip Žemaitis, Vanagas, Daumantas ir kitų, kurie šį išbandymą perėjo ir gali liudyti, kad net tokiose nežmoniškose situacijose galima išlikti padoriu karininku, piliečiu ir šeimos žmogumi. „Vanago istorija tuo ir yra įstabi, kad jis ypač sudėtingomis aplinkybėmis kūrė savo šeimą ir ją saugojo – kas tuomet atrodė nelogiška. Tačiau žmogus norėjo, kad kažkas išliktų, o kartu būtų ir jo tąsa“, – apie tuometę šeimos reikšmę kariams pasakojo V. V. Landsbergis.
 
Istoriją pasakoja keliomis linijomis
 
Pasak autoriaus, iš artimųjų ir bendražygių atsiminimų, kuriuose jie pasakoja, kokį matė savo brolį, tėvą, savo vadą, atsirado pagrindinė filmo linija.
 
Tačiau realiai filme Vanago portretą piešė dailininkas Mantas Petravičius, kartu kaip pagrindinio vaidmens atlikėjas leisdamasis su filmavimo grupe į tas vietas, kur slapstėsi ir kovojo partizanų vadas, skaitydamas jo dienoraščius ir taip domėdamasis jo gyvenimu. Gamta šiame filme labai svarbi, nes ji įkūnija partizanų namus ir tėvynę, – miškas tuomet buvo pagrindinis jų būstas. Taip, pasak V. V. Landsbergio, iš kelių linijų susipynė poetinis pasakojimas, artimesnis net sakmei.
 
„Dailininkui tapant ar keliaujant po partizanų išvaikščiotus miškus, dažnai jį filmuodavome iš nugaros, taip jam, kartu ir žiūrovui kurdami jausmą, kad kažkas jį stebi „nuo peties“, t. y. kažkas iš anapusio pasaulio. Šis žaidimas suteikė rūstybės ir suvokimą, kad čia dalyvauja žmonės, kurių jau nebėra, bet kurie buvo svarbi istorijos dalis.
 
Visoje lietuviškoje mitologijoje labai svarbūs paukščiai, kurie simbolizuoja negrįžusius karius arba mūsų išėjusius artimuosius. Vanagas pasirinko tokį mitinį slapyvardį ir šiandien tarsi dalyvauja mūsų gyvenime, stebi, pataria – taip jis yra gyvas, tik kitokiu pavidalu, toliau moko mus tiesos ir nieko nebijoti.“
 
Kurdamas partizanų vado portretą, filmo autorius atskleidžia, kad čia buvo paliesta ir šmeižto bei išdavysčių linija: „Iš tikrųjų yra dvi Adolfo Ramanausko-Vanago istorijos. Vienoje – praeities Vanagas, iškylantis atsiminimuose ir dienoraščiuose, kitoje – šių dienų partizanas, kai dailininkas savo dirbtuvėje žiūri televizorių ir mato, kaip paskelbus Vanago metus staiga prasideda šmeižto ir jį puolančių naujienų lavina, už kurios slepiasi Rusija. Pirmoji istorija baigėsi tragiškai, o dabarties Vanago istorija – laimingai: šmeižtai paneigiami, ir partizanų vadas, galima sakyti, prisikelia, kai filmavimo metu Našlaičių kapinėse randami jo palaikai. Todėl ir filmo pabaiga yra laiminga: nešamas karstas, ir visi jaučia ne liūdesį, kaip įprastai būna laidotuvėse, o šventišką pakylėjimą.“
 
Leidžia visapusiškai pažinti
 
Režisierius tvirtina, kad šmeižtas ir visa Rusijos propaganda rodo, jog partizanų lyderis Vanagas yra gyvas ir jam iki šiol negali atleisti už Lietuvos laisvės kovas, vykusias pokariu, kuriose jų vadas matė gražesnį pasaulį.
 
„Vanagas buvo įstabus vadas. Jis jautė laiko dvasią ir jau 1952 m. pradėjo suprasti, kad tolesnis ginkluotas partizaninis pasipriešinimas tampa komplikuotas, kad toliau reikia taupyti kiekvieną žmogų, kiekvieną kraujo lašą. Jis net bendražygiui ryšininkui Varpeliui patarė „nebeiti į mišką, nes ten nebėra nė vieno partizano...“ Tai reiškė, kad jau reikia pereiti į kitokią rezistenciją – nebe ginkluotą, o žodžio ir pogrindžio, kuri vėliau įgijo „Katalikų kronikų“ ir disidentų susibūrimų bei leidinių pavidalą. Jis tai numatė ir kaip vadas nebeorganizavo kovinių operacijų, bet dėkojo žmonėms, kurie palaikė partizanus, rašė atsiminimus. Galiausiai jis perėjo į taikų pasipriešinimą, sakydamas, kad tokio atviresnio pobūdžio karas jau yra baigtas. Čia Vanagas irgi buvo humanistas.“
 
Pasak V. V. Landsbergio, kuriant Vanago portretą buvo įdomu parodyti jį kaip asmenybę iš visų pusių – kaip tėvą, mokytoją, karį ir netgi kaip, nors ir mažai žinomą, literatą. Tai atskleidžia išlikę dienoraščiai, kurių citatos naudojamos filme.
 
Filmo autorius, kalbėdamas apie visos Lietuvos partizanų kovą, pabrėžė, kad pagrindinis herojus atstovavo garbingajai jos pusei. Bet tokių idealistų kovotojų buvo ne tiek jau daug, o šalia jų veikė ir tie, kurie tiesiog bandė išlikti pasirinkę neutralesnę poziciją, o kitąsyk net perėję į išdavikų gretas. „Nenoriu jų teisti, bet stengiuosi suprasti, kas yra žmogiškoji silpnybė, kuri turbūt didelės laimės ir karjeros neatneša. Prisiminkime kad ir Kosto Kubilinsko, kuris bandė žūtbūt išlikti, išduodamas partizanus, netgi juos šaudydamas, istoriją. Jis liko gyvas, tapo pripažintu sovietiniu poetu, bet... ar buvo laimingas? Ir kas tada geriau – ar ne garbinga žūtis su ginklu, nei toks bandymas „sukti uodegą“ ir prisitaikyti?“ – klausia režisierius, sakydamas, kad tai visų pirma yra pamoka jaunam žmogui, kuris gali matyti dvi perspektyvas ir vieną iš jų pasirinkti.
 
V. V. Landsbergis tikisi, kad filmas „Vanago portretas“ bus įdomus ir sulauks jaunimo dėmesio. „Rengsime specialius seansus moksleiviams ir, jeigu Lietuvoje istorijos mokytojai ar klasių vadovai matys prasmę ugdyti kitokią kartą, tikrai visus kviesime atvykti. Džiaugsimės, jeigu ir mus pasikvies, – esame pasiruošę atvykti ir pristatyti filmą apie partizanų kovą už Lietuvos laisvę.“
 
Galvoja, kaip tęsti
 
Režisierius galvoja, kaip tęsti pradėtą rodyti „Vanago portretą“, ir jau užsimena apie vaidybinio filmo pradžią: „Turime komplikuotą istorinio kino paveldą, savotišką partizaninio filmo netiesos žymę, lydinčią mus nuo „Niekas nenorėjo mirti“ laikų. Ir tai reikia paneigti. Tema unikali, ir kiekvieno vado portretu galima tai padaryti. Tam tik reikia nusiteikimo, o mes jį turime. Šiuo metu ruošiamės vaidybiniam filmui, kuris bus pinamas iš kelių partizanų vadų portretų ir partizanus išdavusio Kosto Kubilinsko istorijos.“
 
Filmas apie partizanų vadą Vanagą yra šeštasis Vytauto V. Landsbergio filmas apie partizanus. Šią temą jis pradėjo nagrinėti Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kai atsirado būtinybė viešinti ir rodyti istoriją, kokia ji buvo iš tikrųjų. Taip atsirado serija filmų  apie Juozą Lukšą-Daumantą, Povilą Pečiulaitį-Lakštingalą, po to buvo sukurtas vaidybinis filmas „Kai aš buvau partizanas“, „Trispalvis“, gavęs „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą kaip geriausias 2014 metų dokumentinis filmas, spektaklis „Bunkeris“ ir kiti.
 
Režisierius Vytautas V. Landsbergis per partizano portretą jaunimą kviečia pažinti savo tautos istoriją.
Filmo „Vanago portretas“ kūrimo akimirkos
 
Ryčio Šeškaičio nuotr.