2024 m.

Profesorius Vytautas Landsbergis – neeilinė asmenybė, gerbiamas politikas, meno, muzikos, kultūros veikėjas, istorikas, pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas, žmogus, kuris suvaidino išskirtinį vaidmenį Lietuvos istorijoje ir politikoje.

V. Landsbergis gimė 1932 m. spalio 18 d. Kaune. Čia baigė vidurinę mokyklą ir Juozo Gruodžio konservatoriją. 1950 m. įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją Vilniuje, 1955 m. ją baigė ir ligi šiol gyvena Lietuvos sostinėje. Ėmėsi pedagoginio darbo ir vertėsi juo iki pat 1990 m. 1968 m. apgynė disertaciją ,,Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“. Nuo 1978 iki 1990 m. buvo Lietuvos muzikos akademijos profesorius. Čia 1994 m. apgynė habilituoto daktaro disertaciją.

Profesorius yra išleidęs apie 30 knygų, kuriose iš pradžių daugiausia gvildeno Čiurlionio kūrybą, vėliau – Lietuvos ir tarptautinės politikos klausimus. V. Landsbergis iki šiol yra Mikalojaus Konstantino Čiurlionio draugijos pirmininkas ir Lietuvos šachmatų federacijos garbės pirmininkas. Taip pat jis įsteigė Vytauto Landsbergio fondą – labdaringą organizaciją, kuri rūpinasi neįgalių vaikų globa ir gydymu bei jaunais menininkais. Profesorius yra ir Tremtinių grįžimo fondo iniciatorius.

V. Landsbergis apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono Didžiuoju ordinu, Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine, daugybe kitų Lietuvos ir užsienio apdovanojimų.

Politiniame kontekste prof. V. Landsbergis taip pat pasižymėjo: 1988 m. buvo išrinktas į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, vėliau Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime – į Sąjūdžio Seimą ir Seimo tarybą, 1988–1990 m. buvo Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkas, 1900-aisiais išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu, o 1990 m. kovo 11 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininku – valstybės vadovu. Kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“.

Nuo 1992 iki 2004 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys. Per tą laiką buvo Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininku. Nuo 2004 iki 2014 – Europos Parlamento narys.

Didžiulę patirtį sukaupusi asmenybė apsilankė ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Džiugu, kad profesorius V. Landsbergis pats rodė norą ir iniciatyvą atvykti pas mus ir tai paminėjo pradėdamas savo kalbą. ,,Labai man smagu susitikinėti su jaunimu. O ypatingai su tokiu jaunimu, kuris jau ne visai jaunimas: jau yra apsisprendęs, pasiryžęs, pasirinkęs kelią – teisingą kelią, labai svarbų kelią – tarnauti savo šaliai, savo tautai ir žmonėms viskuo. Kaip priesaikoje sakoma, ,,negailint savo gyvybės“. O tai nėra tušti žodžiai“, – kalbėjo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo lyderis V. Landsbergis, pereidamas prie karo Ukrainoje. Jis pabrėžė, kad karas prasideda netikėtai, todėl turime būti pasiruošę ginti savo šalį bet kada: ,,Kada reikės net nesusvyravus stovėti ir ginti ir tėvą, ir močiutę, ir mažą sesutę“. Motyvuojanti ir tvirta kalba sudomino auditoriją, kuri įdėmiai klausė profesoriaus.

Savo kalboje prof. V. Landsbergis pabrėžė Kovo 11-osios reikšmę ir svarbą Lietuvai. Jis paminėjo, kad tai nėra įvykis, kuris turi pradžią ir pabaigą, tai – istorijos suformuotas prasmingas įvykis. Iš detalių susidedanti visuma ir sukūrė istoriją, sukūrė sąlygas atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Dalindamasis savo prisiminimais buvęs Lietuvos prezidentas papasakojo, kaip keitėsi ir kartų požiūris bei supratimas: ,,Mano padėjėja Seime prieš daugiau nei 20 metų papasakojo vieną istoriją. Grįžo jos sūnus iš mokyklos ir klausia jos: ,,Mama, mums mokykloje pasakoja apie kažkokius kolūkius, mes nesuprantame, kas tai yra, kas tie kolūkiai?“ O mama kantriai papasakojo apie kolūkius. Sūnaus reakcija buvo paprasta: ,,Mama, kokias tu čia nesąmones kalbi? Tokių dalykų negali būti.“ Tokie brandūs vaikų pamąstymai rodo jų šiuolaikišką platesnį suvokimą.

Nauja karta, kuri nematė realios situacijos, tai laikė legendomis ar net melu. Nesuvokdami istorijos ištakų, aplinkybių, kaip atgavome nepriklausomybę, negalime pajusti laisvės kainos ir nesugebame jos vertinti. O garbingas Lietuvos prezidentas yra šios istorijos liudytojas: ,,Taigi, turime įvykį, Kovo 11-ąją, kuris ir pakeitė Lietuvos istoriją.“ Apie tai, kaip stipriai Lietuvos nepriklausomybė rūpėjo ir mažam, ir senam, profesoriaus prisiminimuose išliko pokalbiai su dviem iš anksto balsuoti atėjusiomis garbaus amžiaus rinkėjomis, kurios savo sprendimą paaiškino paprastai: ,,O jei mes šiąnakt numirsim? Tai mūsų balsai prapuls.“

Suaugusiųjų laisvės troškimas buvo sąmoningas ir stiprus. Jų suvokimas, kokia neteisinga kryptimi klostosi Lietuvos istorija net dar neatgavus nepriklausomybės, taip pat buvo išskirtinis. V. Landsbergis papasakojo istoriją, kaip jį aplankė senolis iš kaimo ir pareiškė norintis matyti Aukščiausios Tarybos pirmininką. Susitikimo metu senolis paklausė: ,,Kodėl visi kalba, kad mes neva norime išeiti iš Sovietų Sąjungos? Tai Sovietų Sąjunga iš čia turi išeiti.“ Tai rodė, kad Lietuva rūpėjo visiems – nuo mažiausio iki vyriausio, nuo paprasto senyvo amžiaus žmogaus iki institucijų vadovų.

V. Landsbergis, žvelgdamas į šių dienų realijas, teigia, kad ,,gyvename ant peilio ašmenų, arba ant bedugnės krašto“. Mes turėjome pilietinį, parlamentinį, politinį sukilimą anksčiau, turime jį ir dabar. Karas, kuris vyksta kitose valstybėse, veikia visą pasaulį. O mūsų šalį ypač veikia karas Ukrainoje. Tai mums artima dvejopai: Lietuva patyrė karą panašiomis aplinkybėmis ir nuo to paties agresoriaus – Rusijos. Tik mums kur kas labiau pasisekė, kaip pasakė profesorius, – ,,laiku nuplaukėme su tuo laiveliu ir suspėjome įsitvirtinti Vakarų demokratijos struktūrose, gauti pripažinimą ir daugiau teisių“.

Dabar karo priemonės pakito, bet pats karas iš esmės nepasikeitė ir jo tikslas išliko tas pats. Tačiau besikeičiant priemonėms, kinta žuvusiųjų mastas, kinta galios jausmas ir Rusija jaučiasi arba tik bando parodyti esanti galinga valstybė. Kaip teigia šalies tėvynės gynėjas V. Landsbergis, ,,Rusija niekada nebuvo tokia agresyvi, kaip dabar. Jeigu Rusija būtų taiki, demokratiška, nebūtume susipykę. Dabar yra fašizmas, neapykanta, o prieš mėnesį Maskvos oligarchas paskelbė šventąjį karą prieš ,,kolektyvinius Vakarus“. Tokie profesoriaus pamąstymai ir faktai rodo, kad dirbtinai kuriamas karas ir kad mes turime išlikti stiprūs ir vieningi.

Svečias su dideliu entuziazmu buvo pasirengęs pabendrauti su kariūnais, tad vyko įdomi diskusija su profesoriumi ir dviem ketvirtakursiais. Vienas pirmųjų klausimų buvo susijęs su generolo Jono Žemaičio indėliu į Lietuvos laisvę. V. Landsbergis paminėjo, kad Karo akademija pelnytai pavadinta jo vardu. Gebėjimas vienyti, vadovauti buvo didžiausia generolo jėga. Šias savybes ugdome ir dabar, kad visi akademiją baigę kariūnai taptų tikraisiais lyderiais ir turėtų savo įkvėpėją.

Žinodami apie iškilios asmenybės V. Landsbergio sąsajas su muzika, kariūnai pasidomėjo, ar šiandien jo namuose skamba muzika: ,,Muzika man yra didelis malonumas, bet nėra kam ją įjungti. Mano dukra atvykusi įjungia kultūros programą, skamba simfonijos, man patinka. Prie fortepijono atsisėdu tik tada, kai priverčia gyvenimas. Dabar šiek tiek privertė, vakar skambinau atsisėdęs. O kartais skambinu mintyse. Mintyse skamba muzika, dažniausiai – Jadvygos Čiurlionytės.“

Džiugu, kai garbingo amžiaus žmogus neapleidžia savo poreikių, savo pomėgių ir savo gebėjimų. Bekalbant V. Lansbergis paminėjo, jog jam reikia ,,išjudinti pirštus“. Tai rodo jo rūpinimąsi savimi, kas dažnai pamirštama.

Mūsų kariūnams įdomi išmintingo buvusio valstybės vadovo nuomonė apie Lietuvos demografiją, todėl į klausimą, kodėl, jo nuomone, prastėja demografinė situacija ir kaip ją pagerinti, svečias atsakė: ,,Tai yra demokratijos aplinkybė – laisvė. Galime pasirinkti, kaip gyventi, kur gyventi, kaip suprantame gyvenimo vertę. Todėl demografinis kritimas akivaizdus.“ Profesorius taip pat atskleidė požiūrį, jog į vaikus žiūrima kaip į bėdas, kurios reikalauja nemažai finansinių išteklių. O nėščia moteris, pasak Biblijos, kuri nešioja kūdikį, turėtų būti palaiminta. Bet dabar požiūris į vaikų auginimą gerokai pasikeitęs.

Baigiantis prof. V. Lansbergio diskusijai su kariūnais, aktyvi auditorija turėjo klausimų ir vienas jų išties buvo nostalgiškas: „Profesoriau, kokia mėgstamiausia Jūsų vieta Lietuvoje?“ V. Landsbergis nedvejodamas atsakė: „Mylimiausia vieta dažniausiai būna tėviškė. Mano – medinė vila Kačerginėje, kur auga sena liepa. Aš jos niekada neleidau kirsti, nes manau, kad Tėvynė yra sprendimai: ką auginti, o ką naikinti.“

Pasidalinęs prisiminimais, patirtimi, kuri labai svarbi ne tik Karo akademijai, bet ir visai Lietuvai, Lietuvos nepriklausomybės kovos lyderis išvyko užvedęs patriotišką dainą. Motyvacijos įkvėpta Karo akademijos bendruomenė džiaugėsi Vytauto Landsbergio viešnage ir dėkojo jam už stiprybę, atvirumą, norą būti su mumis, už palaikymą ir patriotiškumo skatinimą.

Vytauto Landsbergio, kaip kovos už laisvę šalininko, monologe nuskambėję žodžiai ,,Aš suprantu, kas yra Lietuva ir kodėl jai reikalinga kariuomenė“ teįsirėžia kiekvienam iš mūsų į atmintį, tad vienas kitam linkime visada būti savo šalies patriotais.